suvirpti

1 suvir̃pti intr. A.Baran, RŽ, NdŽ, FrnW, suvìrpti Š, NdŽ, suvìrpti, -a, -o BŽ151 staiga, netikėtai imti virpėti, sudrebėti: Senis Gvalda čiuptelėjo pypkę ir visas suvirpo J.Marc. Veidas [iš pykčio] suvirpo rš. Akys apsivilko drėgme, mažylytės rausvos lūpelės suvirpo lyg kūdikio, kuris ims ir tuojau pravirks Pt. Jos veidas išsipylė dėmėmis, ir apatinė lūpa keistai suvirpo M.Katil. Akys šelmiškai blykstelėjo, smakro duobutė suvirpo J.Marc. | Sprogdino akmenis, tai va net stogas suvir̃po visas ir langinės sutrupėjo Slm. Ryto vėjui nubudus, suvirpo gatvėse augančių klevų lapai rš. | Po kojom suvirpo senelių žemė rš. ║ apie balsą: Jos balsas suvir̃po DŽ. \ virpti; suvirpti